Kitokie lyderystės veidai

Įprastai, kai prakalbama apie lyderystę, pasipila populiariosios pavardės ir rodomi visiems gerai pažįstami veidai.

Norime būti išskirtiniai ir parodyti lyderius, apie kuriuos galbūt nebuvote girdėję, tačiau pasiekę jie gyvenime yra nemažai. O ir pavyzdžiu kitiems galėtų būti, nes jų lyderiavimas yra šiek tiek daugiau nei įsivaizduojate. Jis neatėjo nukritus žvaigždei, nutūpus ant peties fortūnos paukštei ar ištraukus laimingą loterijos bilietą. Net priešingai, likimas šį tą iš jų atėmęs privertė padaryti daugiau nei patys įsivaizdavo.

Mažus trūkumus pavertę dideliais privalumais.

STRAIPSNIŲ TRILOGIJA

EVA JAGMINAITĖ-KAZLAUSKIENĖ

Negalia yra galia

„Neįgali jaučiausi tik tada, kai apie tai primindavo visuomenė. Mokykloje, žinoma, nelengvas patyčių kelias, bet ir jis virto stiprybe ir neeiliniu gebėjimu atsiriboti nuo kitų požiūrio, nuomonės ir tvirtai siekiant savo tikslų – įrodyti pasauliui, kad esi niekuo ne prastesnis, o kai kuriuose srityse gal net pranašesnis“, - pokalbį pradeda daugiavaikė mama Eva Jagminaitė-Kazlauskienė. Moteris sako, kad niekada neakcentavusi savo negalios, koncetravosi į tai ką gali. „Iš esmės nesutinku su terminu negalia. Manau neįgaliesiems kažkas iš aukščiau siunčia daugiau kūrybiškumo, išradingumo ir kitų stiprių savybių, kurias panaudoję jie gali būti galingesni už pasaulio galinguosius“, - įsitikinus šiaulietė.

Ne kliūtis studijoms ir darbui

Evos sąskaitoje du aukštieji diplomai, magistro studijos Londone. Dar mokydamasi gimnazijoje įvaldė keletą kalbų. Negalia jai netrukdė dar paauglystėje susižerti pirmuosius apdovanojimus už publicistiką. Mokyklos laikais paragavusi žurnalistikos suprato savo tikrąjį pašaukimą. „Žiniasklaidoje esu daugiau nei du dešimtmečius. Dirbau visose medijose išskyrus radiją. Pareigybės – nuo TV žurnalistės ir internetinio portalo vyr. redaktorės. Kitoniškumas niekada nebuvo kliūtimi įsidarbinti“, - teigia Eva, kuri iki šiol jaučianti didžiulę pagalbą generaliniam televizijos direktoriui, kuris sveikindamasis iškart ištiesdavo ne dešinę, o kairę ranką. Moteriai tai buvęs supratingumo ženklas.

Lyderystė kraujyje

Ji prisimena, dar mokyklos laikais su viena bendruomenė vykusi į jaunųjų lyderių kursus Olandijoje. Tąkart galvojusi, kokia čia iš jos lyderė. Bet tie kursai pažadinę stipriąsias savybes leido siekti tikslų ir atrasti vis naujų siekių. „Visada turėjau norą lyderiauti. Gal todėl ir šiuo metu man geriausiai sekasi vadovaujamuose darbuose, kuriuose galiu deleguoti darbus komandai, suburti žmones bendram tikslui, įkvėpti kitus“, - sako Eva. Lyderystės savybes ji skiepija ir trims savo vaikams – 4-erių Žemynai, 8-erių Žygintai ir 10-mečiui Mažvydui.

Protezas turi netrukdyti

Eva sako, kad vaikystėje atrodė, jog negalia labiau trikdo artimuosius nei ją pačią. „Buvau išvežiota pas garsiausius tuometinės Sovietų Sajųngos chirurgus, kaip retas eksponatas rodoma garsiausiems Vakarų Europos mikrochirurgams, pagamino man Kaune protezą, su kuriuo šiaip ne taip grįžusi iki gimtųjų Kėdainių nusviedžiau į toliausią kampą ir daugiau niekada neužsidėjau“, - prisimena moteris. Jei protezas jai būtų pasiūlytas kūdikystėje gal būtų kitaip, tačiau paauglystėje įgyta dirbtinė ranka tapo trukdžiu daryti visą tai, ką jau mokėjo – megzti virbalais, važiuoti dviračiu, užsirišti batus ir t.t.. „Daugeliui žmonių tai fantastiškas pagalbininkas, tiesiog mano draugystė su juo nesusiklostė, o gal pavėlavo“, - sako Eva.

Spėja visur

Jeigu Evos paprašai išvardyti, ką šiuo metu veikia, ji atsako negalvodama: „Lengviau galiu pasakyti, ko neveikiu.“ Nuo pirmųjų karo dienų moteris nėrė į savanorystę ir įsitraukė į labdaringas veiklas. Ji konsultuoja įmones ir verslus komunikacijos strategijų klausimais, rašo tekstus socialiniams tinklams, yra kviečiama viešai papasakoti savo istoriją į įvairias bendruomenės, prisijungė prie „Hero Talents“ agentūros veikos, dalyvauja įvairiausiuose projektuose, bet svarbiausia – siekia būti gera mama. „Esu iš tų mamų, kuri dalyvauja kiekviename koncerte, pasirodyme, braukia jautrumo ašarą, todėl visi mano darbai yra derinami taip, kad pirmiausiai būtų dėmesys vaikams.“

Negalios neidealizuoja

Prieš metus Eva pagaliau viešai socialiniame tinkle pasidalino savo asmenine istorija ir po trumpo filmuko sulaukė galingo visuomenės palaikymo. „Gal iki šiol būčiau kalbėjusi tik apie vaikus, tekstų rašymą, jei ne šeima, kurią pažinau nuostabiu mažylio laukimo laikotarpiu. Susitikome, kai palūžusiems tėvams reikėjo įkvėpimo, kad rankos displazija nėra nuosprendis. Jų mažyliui beveik dveji ir jis taip pat mažai kuo skiriasi nuo bendraamžių, nors turi analogišką rankytę kaip aš“, - sako moteris.

Moteris sako niekada neidealizavusi negalios: „Estetinis vaizdas tikrai nėra wow, niekada neidealizavau negalios. Normalu, kad gal aplinkinius glumina ar jie nežino kaip elgtis. Bet... dabar jau, jei pamatau akis į mano dešiniąją įsmeigusį vaiką, sakau: „Gal norėtumei manęs ko paklausti?“, o kadaise būčiau tik apsipylusi ašaromis. Todėl kiekvienam linkiu atrasti tą vidinę ramybę ir susitaikymą su savimi, kuris palaipsniui virsta dvasios stiprybe.“

Daugiau apie Evą IG profilyje: @eva_ka_ja

MANTAS MEŠKYS

Abitūra VS Savanorystė

Aktyvų jaunuolį gerai pažįsta klaipėdiečiai. Įveikęs epilepsiją vaikinas dar prisimena, kad kadaise turėjęs kasmet tirtis dėl savo ligos. Vis dėlto jaunuoliui pavyko ją įveikti ir visa širdimi dar būdamas moksleiviu nėrė į savanorystę. Pradėti savanoriauti prieš abitūros metus mokykloje buvo drąsus žingsnis, tačiau šiemet „Metų savanorio“ titulo pretendentu buvęs jaunuolis sulaukė milžiniško palaikymo neatlygintinai veiklai. Dabar savanorystėje klaipėdietis skaičiuoja jau ketvirtuosius metus. "Mačiau tame prasmę. Būtent ne lengvabūdiškame laisvalaikio praleidime su draugais, o savanorystėje, supratau galintis atrasti save. Trumpai tariant – pabandžiau ir užsimotyvavau", - sako Mantas Meškys.

Darbų nesirenka

Keletą kartų vaikinui teko dalyvauti ir parengiamuose savanorystės mokymuose. Itin naudingi buvo Lietuvos raudonojo kryžiaus. M. Meškys atviras, savanoriaudamas darbų nesirenka, ką pasiūlo, tai ir daro. „Kartais tikrinu bilietus, padedu darbuotojams pasiruošti spektakliams. Didesniuose renginiuose reikia koordinuoti žmonių srautus, teikti informaciją dalyviams ir lankytojams. Labiausiai įtraukia dideli miesto renginiai. Gera jaustis jų dalimi ir savotiškai laikyti ranką ant pulso“, - sako klaipėdietis, vis dažniau savanoriaujantis ne tik savo mieste.

Paieškos socialinėje erdvėje

Jį galima sutikti bene visur, kur trūksta ar reikia jaunų savanorių. Jis yra Klaipėdos jaunimo organizacijų asociacijos ,,Apskritasis stalas” narys, projekto „Klaipėda – Europos jaunimo sostinė 2021 m.“ ambasadorius, Klaipėdos dramos ir jaunimo teatrų ir Raudonojo kryžiaus savanoris bei daugelio kitų Klaipėdos miesto veiklų, prijektų ir įvairių iniciatyvų savanoris. Ir tai toli gražu ne viskas. Paklaustas, kaip suranda renginius ar įstaigas savanoriavimui, sako iki šiol ieškojęs socialiniuose tinkluose, tikslinėse grupėse. Šiuo metu vis dažniau jį susiranda pačios organizacijos ar pavieniai asmenys. Januolis sako, niekada neatsisakantis neatlygintinos veiklos, kartais suabejoja ar tikrai visur spės savanoriauti, tačiau jei įmanoma suderinti laiką, į širdžiai mielą veiklą neria visada.

Bičiulius kviečia kartu

Paklausus iš kur savanorystę atrado pats, sako; „Ten pat – socialiniuose tinkluose stebėdamas draugų nuotraukas ir video panorau ir aš pamėginti. Todėl dabar itin džiaugiuosi „užkrėsdamas“ kitus savanoryste.“ Savo aplinkoje jaunuolis turi daug savanoriaujančio jaunimo, o vos tik pradėjo studijuoti kolegijoje, du grupiokus taip pat atsivedė savanoriauti. „Dažnas jaunas žmogus supranta, kad savanorystė – gal savotiška galimybė pasimatuoti tam tikrą darbą, megzti ryšius, atrasti savo tikrąjį pašaukimą, lavinti būtinuosius įgūdžius. Tai visokeriopa nauda“, - sako M. Meškys, pridurdamas kad nemato prasmės sėdėjime ant sofos ar kompiuteriniuose žaidimuose. Tėvai visada vaikiną palaikė, tačiau kartais pasiūlo susirasti jau ir darbą, ne tik neatlygintiną veiklą. Vis dėlto klaipėdietis prisipažįsta, kol kas didžiausiu atlygiu laiko padėkas ir pozityvias emocijas.

Euforija ir nusivylimai

Paklaustas apie įsimintiniausias savanorystės akimirkas, prisimena pirmąjį kartą, kuomet buvo pakviestas į Klaipėdos Jaunimo teatro Vaikų dienos stovyklą ir jo paprašyta vesti mankštas vaikams. „Leidau skleistis savo išradingumui, sugalvodavau įvairiausias sportavimo formas, pratimus, o paskutinę dieną, žaidžiant žaidimą kuomet grojant muzikai visi laksto, o vos tik stoja tyla – sustingsta, suorganizavau vaikams netikėtą, tikrą saldainių lietų. Tos jų emocijos niekada nepamiršiu, - prisimena klaipėdietis. - Buvo ir liūdinančių patirčių, kuomet su vos kelių žmonių komanda besiruošiant Jūros šventei turėjo atlikti daug pakeitimų, priimti ekstra sprendimus. O vėliau supratome, kad mūsų pastangos nuėjo perniek. Viskas pakeista. Bet ir šioje situacijoje išmokau pamoką, supratau daug dalykų.“ Mantas tiki, kad visos patirtys moko ir ugdo. Todėl jų reikia visokių.

Galimybė keisti požiūrį

Būtent savanorystė, anot Manto, yra būdas keisti politinį ir socialinį požiūrį į jaunimą. Jaunuomenė irgi gali būti brandi savo mąstymu ir solidi darbais. Tai įrodo vis daugiau atsirandančių organizacijų, galimybių ir mokymų jaunimui.

Aktyviai į miesto visuomeninį gyvenimą įsiliejantis vaikinas tiki, kad savanorystė jį filmuoja kaip asmenybę ir padovanoja pluoštą vertybių, kuriomis privalo kiekvienas vadovautis gyvenime.

Jis jau yra išsikėlęs ir keletą tikslų, siekia savanoriauti LIMA konferencijoje ir tikisi išvykti pagal „Erasmus“ tarptautinę mainų programą. O visiems norintiems, tačiau dar nepasimatavusiems savanorystės linki kuo greičiau atrasti save šioje veikoje.

Daugiau apie Mantą IG profilyje: @mantas.meskys

INDRĖ KRUČAITĖ

Gimusi su itin reta patologija Indrės negalia yra įgimta patologija, pasitaikanti vienam iš 100 tūkst. gyventojų pasaulyje, Indrė Kručaitė sako ilgai ėjusi dabartinio požiūrio ir suvokimo link. Kas pasikeitė? Nebeliko savigailos ir savigraužos, tik noras padaryti dar daugiau ir kalbėti dar garsiau. Nuo mažų dienų žingsnius žengianti protezo pagalba, kadaise prašydavusi padaryti kuo estetiškesnę ir natūralesnę „dirbtinę koją“ ir vis vien slėpusi ją po plačiomis kelnėmis, dabar drąsiai pozuoja su savo gyvenimo palydove, šiuolaikiška metaline drauge, drąsiai pozuoja trumpomis suknelėmis ir tapusi modeliu ragina ir kitus neįgaliuosius papildyti „Hero talents“ agentūros gretas.

Nežinojimas gydo

Būdama maža, Indrė savo negalios pernelyg nesureikšmino, o ir iš šeimos narių ji niekada nejausdavo papildomo gailesčio ar nuolaidų. Kaip I.Kručaitė sako, ji visada darydavo tai, ką reikia, tik savaip, todėl tėvams iki šiol dėkinga, kad leido skleistis saviraiškai. „Žinojau, kad turiu negalią, bet tėvai ypatingai to neviešino visuomenei. Buvo visko ir gėdos jausmo, ir nejaukumo. Bet visa tai praeityje“, - sako I. Kručaitė, kaip ir kadaise kankinę klausimai, kodėl būtent man ar kodėl kiti gali, o aš ne. „Iš tiesų turint negalią, labai svarbu neužprogramuoti savęs negalėjimui. Nes iš tiesų galime mes viską, pavyzdžiui, pati pernai išlaikiau vairavimo egzaminą“, - sako I. Kručaitė. Ji sako, kadaise taip pat galvojusi, kad iš dalies gimus su negalią gyventi yra lengviau nei ją įgijus, nes tu tiesiog nežinai kaip galėtų būti ir prisitaikai bei susitaikai su tuo, kaip yra.

Tvirumas tapo laimės receptu

Perkopusi 20-metį mergina tvirtai nusprendė apie savo negalią prabiliti viešai.

„Tąkart socialiniuose tinkluose savo gimimo dienos proga pasidalinau atviru įrašu apie negalią ir prisipažinau pavargusi ją slėpti po ilgomis kelnėmis. Lengva nebuvo. Nors psichologiškai palengvėjo, buvo daug baimės, tad kuriam laikui atsijungiau nuo socialinių tinklų. Prisimenu, tada kelioms valandoms išjungiau internetą ir labai verkiau. Patyriau stiprų palengvėjimą, bet kartu ir daug baimės, kaip dabar bus. Ir tąkart sulaukiau milžiniško palaikymo ir įvairiausių žinučių ir pažįstamų ir niekada nesutiktų žmonių. Parašė ir neįgalieji, kuriuos galėjau įkvėpti aš, ir kurie tapo įkvėpimu man“, - apie atvirumo valandą pasakoja Indrė.

Gerumo ašaros

Nuo atviro pasidalinimo praėjo keletas metų, o gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai. Iki šiol mergina prisimena gerumo ir jautrumo ašaras, kuriomis kartais ir dabar apsipila. Vis dėlto dabar ji drąsos ir vidinės motyvacijos įkvėpusi pati sau nebeslepia protezo. „Jis – lyg prabangus aksesuaras. Visiškai pasikeitė požiūris į jį. Susitvarkiau su savimi, pasirodžiau atvira visuomenei ir dabar jaučiuosi patogiai. Šypsausi pasauliui ir jis dosniai mane apdovanoja“, - sako vilnietė. Dabar ji – modelis, dalyvavusi ne vienoje prekės ženklų fotosesijoje, tapusi reklamų veidu ir žengusi podiumu, kur pasitiko palaikymo ovacijų jūra“, - teigia Indrė.

Reikia įkvėpėjų

Negalios ji neidealizuoja, prisipažįsta, kad naujame gyvenimo etape, taip pat patiria nepatogumų. „Būna visko, nuospaudų, fizinio nuovargio, skausmų, nusivylimų. Tik jie kitokie nei buvo iki šiol, kai gyvenau savo kiaute slėpdama tikrąją save nuo pasaulio“, - sako Indrė. Ji prisipažįsta, būtų buvę kur kas lengviau, jei nuo mažų dienų būtų turėjusi įkvepiančių neįgaliųjų lyderystės pavyzdžių. Dabar tokiu pavyzdžiu siekia tapti pati, todėl neria į įvairias iniciatyvas, yra aktyvi bendruomenės „Hero Talents“ narė.

Ji ir begalės projektų dalyvė, dažnai dalyvaujanti fotosesijose ir filmavimuose. Vienas didžiausių – Indrės pasirodymas podiume per kolekcijos pristatymą, atviras pasakojimas „Humanos“ iniciatyvoje „Aš esu gražus“, jos pačios inicijuota ir įkvėpta, gėlėta fotosesija kovo 8-osios proga su „Hero talents“ moterų bendruomene.

„Atvirumas tapo keliu ne tik į lyderystę, bet ir į bendrystę. Dabar socialiniuose tinkluose seku daug neįgaliųjų, kurie gyvena įprastą ir kokybišką gyvenimą. Manau ir Lietuvoje neįgalumas vis labiau tampa ne trūkumu, o privalumu. Net galiu sakyti, kad jis tampa savotiškai madingas“, - sako Indrė. Baigusi kosmetologijos studijas ji vis labiau koncentruojasi į veiklą socialiniuose tinkluose, nes būtent čia sulaukia pasiūlymų tapti reklaminiu veidu ir tyliai svajoja apie žinomo modelio karjerą.

Daugiau apie Indrę IG profilyje: @kkindre

Straipsnis ir nuotraukos parengtos įgyvendinant projektą #JUST4ALL.

PROJEKTAS „#JUST4ALL“ YRA AKTYVIŲ PILIEČIŲ FONDO, FINANSUOJAMO EEE FINANSINIO MECHANIZMO LĖŠOMIS, DALIS.

NUOTRAUKOS: Eglė Cimalanskaitė

STRAIPSNIS: Eva Jagminaitė - Kazlauskienė